IŠŠUKIS PASAULIO REKORDUI (KRUBERA VORONYA)

Voronja - 13 parų katorgos

Kaukazas... Temperamentingai skambantis vietovardis, po truputi vis giliau įsirėžiantis į sąmonę ir dvasią. Anksčiau nė nebūčiau pagalvojęs, kad taip dažnai teks matyti šį įspūdingą kraštovaizdį, nepraėjus nei pusmečiui po nostalgiškosios kelionės į Mčištos sifoną, aš ir vėl čia, pasakiško grožio kalnų apsuptyje. Šį kartą mūsų komandą čia atgynė ambicingi planai pasiekti pasaulio rekordą ir, nors skamba, švelniai tariant, įžūliai, tačiau to įgyvendinimas mūsų jungtinei speleologų ir narų komandai švietėsi gana realistiškai.

Truputis istorijos. Kruberio-Voronjos urvas atrastas 1960 metais Gruzijos urvų tyrinėtojų. 1980 metais jis ištyrinėtas iki 340 metrų gylio ir kaip visiškai  nepatrauklus, buvo pamirštas 30 metų. Intensyvūs urvo tyrinėjimai prasidėjo 1990 metais, kai Ukrainos speleologai, 230 metrų gylyje, atrado naują praėjimą ir nusileido į 700 metrų gylį. Po kurio laiko ir tyrinėjimų urvas vis gilėjo, kol 2006 metais, vienos urvo atšakos ištyrinėtas gylis pasiekė 2140 metrų. Toliau tyrinėtojams kelią užkirto ketvirtasis gilus sifonas Dva kapitana. 2007 metais ukrainiečių speleologai, vadovaujami J.Kasjano pabandė įgyvendinti ambicingą planą pernerti šį sifoną. Pirmo bandymo metu J.Evdokimovas pasiekė 36 metrų gylį, antruoju bandymu G.Samochinas nusileido iki 45 metrų ir pastebėjo, kad sifonas užtikrintai eina žemyn. Šis jo pasiekimas iki šiol nepakartotas ir G.Samochinas šiuo metu yra giliausiai pasaulyje pabuvojęs žmogus.

Ekspedicijos pradžia. Mūsų kelionė i Abchazija tęsėsi tris paras įskaitant visas pasibjaurėtinas Rusijos muitines. Vėliau „užsimetimas"- toks įspūdingas reikalas. Mūsų buvo 17 žmonių, įskaitant visą margą internacionalinę komandą ir krūvą mantos, tai sutilpom į du GAZ66 automobilius. Pati kelionė link urvo, bent jau man, truko 6 pastovios įtampos valandas, apie saugumą net kalba neina...  Sunkvežimis, tikrai ne pirmos jaunystės, rieda stačiais kalnų keliukais virš bedugnės, slidinėdamas plikomis padangomis ant akmenų, dažnai kuris nors ratas išrieda iš kelio ribų, beveik pakibdamas ore, vairuotojas, kaip taisyklė, su kvapeliu, nes pačiam vairuoti baisu vienok... Kaukazas -  tuo viskas ir pasakyta... Nepaisant to,  sėkmingai nusigavom į vietą.

Be mūsų urvą šturmuoti rengėsi rusų "Cavex" komanda su naru Bazilevskiu priešakyje ir naują urvo atšaką Nekuibyševskaja tyrinėti besiruošianti ukrainiečių komanda su J.Kasjanu ir G.Samochinu priešakyje. Turiu pastebėti, ukrainiečiai mūsų atžvilgiu buvo labai geranoriškai nusiteikę, J.Evdokimovas, dar Lietuvoje esant, elektroniniu paštu labai realistiškai nušvietė problemas, iškilsiančias neriant sifone bei galimus jų sprendimų būdus. G.Samochinas vėlų vakarą sėdėdamas kartu ant "Radio kalnelio" ( vieta, kur veikia mobilūs telefonai ) nuoširdžiai pasidalino niekur neskelbtais savo išgyvenimais ir technine informacija, šturmuojant sifoną Dva kapitana. Labiausiai jis buvo susirūpinęs mano „gilia" speleologine patirtimi: divdešimties metų stažu - t.y. buvęs kartą urve prieš 20 metų, o antras kartas bus dabar. Ir iškart į giliausią pasaulio urvą...

Ukrainiečių komanda mums paliko labai šiltus  prisiminimus, ko beje negalime pasakyti apie Cavex komandą, kuri net „išsirietusi" bandė sutrukdyti mums pasiekti savo tikslą... Matyt dėl to jiems patiems nieko nesigavo...

Urvas. Pradžiai padarėme aklimatizacinį išėjimą iki 230 m. Po šio nuotykio aš rimtai suabejojau savo galimybėmis pasiekti panėrimo vietą, jaučiausi švelniai tariant nekaip, bet sekantis išėjimas į  500 m., kitą dieną tas abejones išblaškė, matyt tikrai buvo „aklimatizacija". Po dienos pertraukos išėjome i urvą  jau pagrindiniam šturmui - 13 parų drėgmės, tamsos ir šalčio, nuolat genami tikro baubo - vadinamo „Urvo šturmo grafikas". Turiu pastebėti, kad tokio lygmens speleologija, gerokai prasilenkia su saugumu, ir nusileidimai, ir kopimai, ir nėrimai, balansuoja ant išlikimo ribos, įskaitant ribinį nuovargį, dėl nesibaigiančios kelionės. Jaučiausi kaip kare, skirtumas tik tas, kad ten nėra smurto.  Apie kokį saugumą kare gali būti kalba? Tam nėra nei laiko, nei sąlygų.

Sąlygos urve. Oro temperatūra urve svyruoja tarp 2 ir 7 laipsnių,  drėgnumas šimtaprocentinis, visur kapsi vanduo, šniokščia kriokliukai ir teka upeliai. Žmonės juda dažniausiai kiaurai šlapi, šilumą išlaikydami tik judesio pagalba. Vienu žodžiu - tikra katorga, beveik tiesiogine prasme - kol judi - šilta, pavargsti, nori pailsėti, atsisėdi ant nešamo transportinio maišo, po minutės jau drebi iš šalčio, reikia vėl judėti, o dar nepakankamai pailsėjęs ir tai tęsiasi apie 12 valandų. Vienintelis išsigelbėjimas PBL'ai - požeminės bazinės stovyklos (ПБЛ - Подземный базовый лагерь), tai tokios vietos, kur galima pasistatyti palapinę, užsikurti primusą  ir, dalinai apdžiūvus, lįsti į drėgną miegmaišį. Neviliojanti perspektyva, bet pasirinkimų ne per daugiausiai. PBL‘ai urve išdėstyti 700, 1200, 1400, 1600 ir 1950 metrų gyliuose. Labai sunku pamiršti PBL‘o kvapą, tai kažkas tarp išmatų, karbido, prakaito ir neplautų kojinių, besimaišančio su verdamo maisto ir degančio benzino kvapu. Kita vertus sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta. Kitą dieną vėl kelionė per begaliniais atrodančius šulinius, meandrus ir karts nuo karto gyvenimą vis „pagardinančius" sifonus.

Sifonai. Norint patekti į žemutinę urvo dalį, pakeliui reikia įveikti tris sifonus : „S1", „Kvitočka"  ir „Podnyr".

Kvitočka- visai simpatiškas sifonas. Tai toks siauras vamzdis, besitęsiantis kokius 20 metrų ir nusileidžiantis iki 4 metrų gylio. Duomenys būtų juokingi, bet įvertinus, kad nerti pradedi nusileidęs beveik 2 kilometrus, visas šlapias ir kelias paras nemiegojęs, pasidaro nebe taip linksma. Pati sifono konfigūracija taip pat ne iš liūdnųjų, panėrimo pradžia dar visai padori, du žmonės šiaip ne taip įsitenka, pats sifonas siauras ir kampuotas, žemiausioje vietoje tenka gerai išsiriesti ir pasisukti, kad neįstrigtum, o dar tas prakeiktas „transportnikas"... Kitoje pusėje išneri į tokią „vonią", šalia gilaus šulinio, nei pasėdėsi nei apsisuksi..  Šį sifoną man teko pranerti kokius 15 kartų, nes labai jau nenorėjau leisti Saulei ir Gintui, tampyti per jį transportinių maišų. Man didžiausia dovana buvo tai, kad jie patys gyvi ir sveiki išnėrė. Saulė, beje pareiškė, kad tai pats įdomiausias nėrimas jos gyvenime... Gintas buvo santūresnis ir nuo komentarų susilaikė. Tik Aidui nuo maišų tampymo nusiplaut nesigavo, bet jo ir patirtis gerokai lenkė kolegų.

S1 ir Podnyr sifonais nepavadinčiau, tai apie 3 metrų ilgio ir 1 m. gylio užsemtos urvo siaurumos.  Mano požiūriu jos žymiai pavojingesnės negu Kvitočka ir tai dėl to, kad joms pranerti nenaudojama nardymo įranga. Vienu žodžiu įkvepi ir lendi į siaurą plyšį, tikėdamasis kitoje pusėje sėkmingai išnerti, pakeliui vilkdamas visą speleologinės įrangos "gyvatyną". Jei rimtai įstrigtum, beliktų guostis, kad ilgai nesikankinsi. Saulę pavyko įkalbėti nusiimti apraišus, kiti praslydo ir taip, vienu žodžiu žalias siaubas...

1600 m. PBL‘e, kuris yra tarp dviejų sifonų S1 ir Kvitočkos, besišildydami ir begamindami maistą, išdeginom ore esantį deguonį ir visų nuostabai staiga pastebėjom, kad „sugedo" mūsų primusas - jis pradėjo degti kažkokia surrealistine ugnimi, mes puolėme jį taisyti, žinoma nieko neišėjo, tik sukėlėme nedidelį gaisrą. Jį užgesinę, vėl bandėme užkurti mūsų primusą, bet negalėjome uždegti žiebtuvėlio, galiausiai supratome, kad ir patiems darosi visai „linksma". Galvos sukimasis, dusimas ir silpnumas praėjo tik pernėrus sifoną S1.

Dva kapitana. Šį sifoną pasiekėme trečią ar ketvirtą kelionės parą (terminas "para" urve praranda bet kokią prasmę) ir, kaip reikia manyti, buvome ne pačioje geriausioje formoje.

Panerti į šį sifoną, dideliam "Cavex" komandos džiaugsmui, mums nepavyko dėl kelių priežasčių: pirma mums neužteko pajėgumų nutransportuoti visų balionų iki panėrimo vietos ( ačiū Cavex‘ui už politines intrigas su mūsų užsieniečiais) ir kai galų gale „lietuviškai" nusprendėme, kad „apsišiksime, bet panersime", išbarstėme pakeliui sunkius trimixso balionus ir nuvykome iki tikslo su dviem nitroxso balionais. Čia mūsų laukė dar viena „klizma" , balionai taip įstrigo transportiniuose vamzdžiuose, kad buvo mažai šansu juos ištraukti. Tiesa pasakius nelabai pergyvenau, netgi atvirkščiai, man kaip šlapiam puslavoniui, besvirduliuojančiam šalia vieno pavojingiausių mano gyvenime sifonų, buvo labai mažai noro rizikuoti savo gyvybe, toje siauroje tamsioje skylėje.

Galima būtų įvardinti ir trečiąją priežąstį, tokią, kaip „ geram šokėjui niekas nemaišo", bet antra vertus, gaila tokio žmogaus...

Kelionė į paviršių. Prasidėjo ilgas ir "nuobodus"  iškilimas į paviršių, trukęs gal kokias 9 paras. Pakeliui buvau apsinuodijęs, turbūt geriamu vandeniu, teko parą  išgulėti 700 m. PBL‘e, po to sekė labai sunkus pakilimas į paviršių. Jau buvau pradėjęs galvoti, kad tai paskutinis kartas, kai aš pasirašau tokioms aferoms, bet dabar sėdint šiltoje lovoje, jaučiu lengvą nostalgiją ir jau beveik neabejoju, kad šio tikslo bandysiu siekti dar kartą, jei ne kitąmet tai gal po kelių metų.

Kylant į paviršių yra vienas labai malonus patyrimas, kai jau pradeda imti beviltiškumas dėl nesibaigiančiai alinančio kilimo, staiga pradedi suprasti, kad ten viršuje, ne draugo prožektorius, o pro plyšį šviečiantis dangaus lopinėlis... Grįžta kvapai  ir garsai... Aidas labai mėgsta šį momentą ir pasilieka urve dar kokioms 15 minučių, kabėdamas ant virvių mėgaujasi... Aš taip ir palikau jį kabantį... Po gero pusvalandžio jo pasigedome, grįžę prie urvo  radome jį, pasirodo jam pradėjo skaudėti širdį, matyt žmogus per daug nuoširdžiai džiaugėsi ir širdis tam nebuvo pasiruošus, mes visi išsigandome, bet po kurio laiko jis atsigavo.

Grįžę netikėtai sužinojome, kad vieną pasaulio rekordą pasiekėme  -  Saulė vienintelė moteris pabuvojusi urvo dugne šalia sifono Dva kapitana! Dar vienas mūsų pasiekimas, tai barologerių duomenys, kuriuos pastudijavus paaiškėjo, kad Lietuvos tūkstantmečio ženkliukas, pakabintas šalia sifono (žr. filmą 7:40 min), kai kuriais metų laikais atsiduria 250 metrų gylyje po vandeniu. Šie duomenys staiga įgavo neįkainojamą vertę, planuojant saugesnius urvo šturmus.

Vytis

2010.09.10